Pauliaus Morkūno pašaukimas – veterinarija

Jau daugeliui pažįstamas veterinaro Pauliaus Morkūno veidas. Entuziastingai ir nuoširdžiai į savo darbą žiūrintis vyras ne tik laiko daugybę savo augintinių, rūpinasi į kliniką atvežamais pacientais, bet ir skuba į pagalbą visiems šalies augintiniams, kartu su televizijos filmavimo grupe. Mūsų skaitytojams P. Morkūnas sutiko papasakoti plačiau apie savo pašaukimą, įdomias profesines istorijas ir gyvūnų priežiūrą, kuri dažnu atveju tampa savotiška reabilitacija nuo kasdienybės.

Sužeistieji rūpi nuo vaikystės

Kaip pokalbio pradžioje Paulius Morkūnas pasakojo, gyvūnais domėjosi nuo mažumės. Dar būdamas 5-6 metų amžiaus, pradėjo į namus neštis kiekvieną sužeistą ar silpniau atrodantį gyvį: skruzdės, varlės ir visi kiti gyvi padarai nepasirodė vaikui nei bjaurūs, nei atgrasūs.

„Tų gyvūnų visiškai nebijojau, tik labai norėjau padėti. Nuo pat pradžių mane lydėjo toks polinkis. Vėliau, jau susimąsčius apie tolesnį gyvenimą ir karjerą, minčių dėl specialybės turėjau visokių. Tačiau galiausiai nusprendžiau pasukti į veterinariją, kuo dabar nuoširdžiai džiaugiuosi. Artimųjų įtakos šiame pasirinkime nebuvo visiškai. Pas mus šeimoje nėra nė vieno veterinaro, o jaučiamą pašaukimą tėvai turbūt matė nuo jaunų dienų, todėl tikrai neprieštaravo mano pasirinktam keliui“, – apie karjeros pradžią kalbėjo pašnekovas.

Aplink – ne tik šunys ir katės

Mūsų augintiniais besirūpinantis veterinaras atviras – šeimininkai neša pačius įvairiausius gyvius apžiūrai. Vienus tenka gydyti, kitiems užtenka skiepų ar kitų profilaktinių procedūrų. Tačiau paprašius pasidalinti įdomiausiu apsilankymu, paaiškėjo, kad tai – itin retas paukštis.

„Vieni žmonės rado ir pas mane atvežė sužeistą jūrinį erelį. Po mano pirminės apžiūros, jis buvo perduotas Gyvūnų globėjų asociacijai. Šis nepakartojamas vizitas man paliko didžiulį įspūdį tikrai ilgam. Juk tai nuostabus ir labai retas gyvūnas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, jį ne kiekvienam pasiseka pamatyti. Tačiau ir be tokių retenybių, pas mane patenka daug visokių gyvūnų. Paukščiai, vėžliai ir gyvatės ir kiti.

Štai mėnesio pradžioje atvežė pas mane pelytę. Toks gyvūnas kainuoja vos kelis eurus. Šeimininkas ją atvežė, nes pastebėjo atsiradusį guziuką – akivaizdu, onkologinis darinys. Ir šeimininko pageidavimu teko ją operuoti, žinoma, su visais chalatais, sterilioje aplinkoje. Tokia operacija tikrai kainuoja ne kelis eurus, jos kaina keliskart viršija paties gyvūnėlio kainą. Be to visi žino, kad šių gyvūnų amžius būna keleri metai. Kalbėjomės su šeimininku ir jam tai paaiškinome, tačiau tai jo neatbaidė. Matyt, žmogui tiek laiko užtenka, kad pamiltų gyvūną. Ten tikrai buvo unikalus ryšys“, – neįtikėtinas darbo istorijas pasakojo P. Morkūnas.

Namie su šeima laukia savi augintiniai

Kai kasdien tiek gyvūnų apsilanko pas gydytoją klinikoje, tai nieko nuostabaus, kad ir jis pats jų augina ne vieną. Tiesa, vyras atvirauja, kad mielai jų laikytų ir daugiau, jei namiškiai tam neprieštarautų. Šiek tiek stabdo ir laiko stoka.

„Turiu šuniuką, bet jis dabar laikinai gyvena pas tėvus. Taip pat turiu du katinus. Dar keletą papūgėlių, gyvatę ir chameleoną. Pradžiai tiek. Anksčiau ir vėžliuką turėjau. Norėčiau daugiau, bet žmona pristabdo, kad namai netaptų zoologijos sodu. Ypač po to, kai sykį vos neįsigijau 6 vėžliukų iš vienų žmonių. Bet tenka susilaikyti ir per daug neapsikrauti. Ateityje laukia didesnės veislės šuniukas – reikia draugo išėjimams pasivaikščioti, pasišnekėjimui, bendravimui. Tokia veikla padeda ir pačiam pabėgti nuo minčių, nuo rutinos „darbas-namai“. Išėjimas pasivaikščioti su gyvūnu, žmogų veikia kaip reabilitacijos forma.

Pas mane namuose ne tik mano paties gyvūnai būna. Jei yra sergantis pacientas, kuriam reikia visą parą kas kelias valandas leisti vaistus ir jis nėra agresyvus, tada aš jį laikau pas save. Būna ir savaitę pragyvena, kol pasveiksta. Šeimininkas pats į veną vaistų nesuleis. O klinika nedirba visą parą, tad pasirūpinu tokiu būdu“, – atviravo „60+“ pašnekovas.

Stebuklų būna

Tarp daugybės gydomų gyvūnų pasitaiko ir itin sudėtingų situacijų. Kartais net kritinių, kai gyvybei išlikti, regis, nelieka jokių galimybių. Tačiau bendras šeimininko ir veterinarijos gydytojo atkaklumas, pastangos bei tikėjimas, būna, leidžia džiaugtis nuostabiu rezultatu. Ar daugelis iš mūsų patikėtume, jog pasveiks visiškai paralyžiuotas šuo? Keli iš mūsų ryžtumėmės tęsti augintinio gydymą po sunkios traumos?

„Didžiausią įspūdį palieka, kai gyvūnas atsigauna po sunkių traumų, kai nebededi didelių vilčių. Keliskart man pasitaikė tokie atvejai, kai po traumos pas mane pateko visiškai paralyžiuoti, galintys pajudinti tik akis, šunys. Toks keturkojis nei ėsti gali, nei ryti – visiškai nieko. Man pavyko po kokių 3-4 mėnesių atstatyti gyvūno sveikatą ir galiausiai jis praktiškai niekuo nesiskiria nuo sveiko gyvūno. Tokie dalykai nutinka po rimtos stuburo traumos, tad greitai suteikta pagalba, reikiami vaistai padeda. Pagijimai, kai iš kritinės būklės gyvūnas tampa kone visiškai sveikas, suteikia daug pasitikėjimo savimi, begalinį džiaugsmą. Net, būna, tą gyvūną jau kaip savą išbučiuoji ir tik tada atiduodi šeimininkui“, – nutikimus prisiminė veterinaras.

Senjoro augintinis – koks jis?

Nors pats veterinaras myli gyvūnus ir laiko jų ne vieną, tokius norus puoselėja ne kiekvienas. Tai dažnai reiškia papildomas išlaidas, rūpesčių padaugėjimą, kartais ir tvarkos namuose trūkumą ar vieną kitą apgraužtą baldą. Tačiau senjorams, norintiems namuose laikyti gyvūną, veterinaras tik mielai pritaria – jis gali tapti puikiu kompanionu, draugu, net nebyliai išklausančiu pašnekovu.

„Vyresnio amžiaus žmonėms rekomenduočiau laikyti arba katiną, arba mažos veislės šuniuką. Iš patirties matau, kokius gyvūnus tokie žmonės laiko ir ar yra jais nuoširdžiai patenkinti. Ne kartą pas mane yra atėjusios močiutės su, pavyzdžiui, Stafordšyro terjero veislės šunimi, kurį paliko anūkas: pirko sau, bet išvyko į užsienį, o augintinį patikėjo močiutės priežiūrai! Pagalvokit – 75 metų močiutė ir 3 metų jaunas, judrus bei raumeningas Stafordšyro terjeras: močiutei jau lyg ir sunkiau judėti, norėtųsi ramių pasivaikščiojimų, o raumeningas šuo nori judesio, darbo, žaidimų. Tai čia visiškai nesuderinama. Vyresniems žmonėms geriau rinktis mažuosius pudelius, čihuahua, toiterjerus ar kitų mažų veislių augintinius. Jie susigyvena su vienu ar dviem šeimininkais ir būna kartu, sekioja net į virtuvę, savo buvimu ir bendravimu savotiškai pakeičia kitą asmenį. Apskritai, jei vyresnio amžiaus žmogus gyvena vienas, patarčiau įsigyti šuniuką, nes bus kaip draugas, vedžiodami pajudės, turės bendravimą. Na, o senjorų pora galėtų džiaugtis katino buvimu. Jo nepasikviesi, kaip šuns, jis ateina tada, kai pats to nori, guli kur nori.

Labai dažnai pastebiu, kad senjorai šnekasi su šuniukais. Atveža pas mane ir pasakoja šuniukui jau namie viską išaiškinę, kaip jų augintinis viską supranta. Tai svarbu – juk vyresniame amžiuje turi būti ne tik sofa ir televizorius“, – užtikrino specialistas.

Lietuviai – neprasti šeimininkai

Daugelis naujų dalykų į mūsų šalį patenka jau iš užsienio kraštų. Štai ir augintinių išmatų surinkimas nuo pievutės, galima sakyti, atvežtinis, tačiau labai pravartus dalykas. Veterinaras aiškina, kad dar yra ko pasimokyti. Visgi mūsų žmonės laikytini gerais, mylinčiais ir besirūpinančiais šeimininkais.

„Dažnai galvojama, kad šeimininko gerumas priklauso nuo finansinių dalykų. Tačiau dažnai turtingesnieji daugiau dirba ir tai sąlygoja laiko bei dėmesio augintiniui trūkumą. Jam per darbus gyvūnas lieka net ne antrame ar trečiame, o, pavyzdžiui, šeštame plane. Šiaip lietuvis daugeliu atveju yra mylintis gyvūnus. Problemų gal daugiau provincijoje, kai dažniau skanesnis kąsnis tenka sau, o gyvūnui – kas liko nuo stalo.

Vis dar reikia suvokti, kad keturkojis yra tas mažas padarėlis, kurį visi mylime, bet jis negali mums nieko pasakyti. Reikėtų pabandyti jį suprasti. Labai dažnai būna, kad atveda augintinį pas veterinarą su didžiuliais onkologiniais guzais, seniai iškritusiais dantimis, užsikimšusiomis ausimis, kelerius metus šlubuojančiomis kojomis ir panašiai. Reiktų įsijausti į gyvūną ir pabandyti problemą spręsti greičiau. Tai visiškas mitas, kad šuo išsilaižo žaizdas, medicinos jam būtinai reikia. Kartais nepastebi šeimininkas, kartais pinigų pritrūksta. Bet aš asmeniškai, jei matau, kad šuniukui reikia skubios pagalbos, o lėšų nepakanka, padedu nemokamai. Tokiu principu atlikta jau ne viena operacija. Pinigai nėra pirmas dalykas šiame gyvenime. Mano galva, būk geras žmogus ir visko gyvenime užteks“, – svarbiausius dalykus akcentavo Paulius Morkūnas.

Tikisi suteikti pagalbą didesniam augintinių ratui

Anot kalbinto gyvūnų mylėtojo, tarp mūsų dar gausu mitų. Jo teigimu, šuns nosis – joks termometras ar rodiklis. Tad sausa nosis, ar ranka pajausta gyvūno šiluma tikrai nerodo pakilusios temperatūros. Veterinaras atskleidė, kad daugelio gyvūnų kūno temperatūra yra natūraliai aukštesnė nei žmogaus, todėl jie visada mums atrodo šilti. Tad net uždėjus ranką ant galvos, nieko nepamatuosime.

Daugybė mitų sklando ir apie sterilizaciją. Vis dėlto P. Morkūno aiškinimu, ji nekeičia kardinaliai gyvūnų gyvenimo būdo, o yra labai svarbus dalykas nenorint rūpintis nauja netikėta mažylių vada.

„Prieš sterilizuojant reikia atsižvelgti į laikotarpius – negalima operuoti rujos metu. Tada organizme būna pakitęs hormonų kiekis ir išoperavus gyvūnas gali patirti įvairių komplikacijų. Žinoma, iškastravus gyvūną, sulėtėja jo medžiagų apykaita, taigi toks katinas gali storėti. Tačiau reikia sąmoningai, pagal rekomendacijas normuoti maistą ir viskas bus gerai. Pagaliau, nelyginkime savo skrandžio su gyvūno. Kiek katinui reikia? Aš suprantu, kad šeimininkui jo 10 kg sveriantis storulis katinas atrodo linksmesnis, bet juk tada kenkiama jo sveikatai ir tenka net dietas taikyti“, – linksmai apie katinų gyvenimą aiškino mūsų pašnekovas.

Kalbėdamas apie katinus vyras patikino jau nebesistebintis lauke su pavadėliu vedžiojamais katinais. Pasak Pauliaus M., jaunesni žmonės katinus vis dažniau socializuoja, su jais išeina į pasivaikščioti. Tokie dalykai įmanomi, jei gyvūnas nuo mažens vaikštinės ne tik namų aplinkoje, bet ir bus išvedamas laukan, pratinamas prie kitų keturkojų draugijos.

Kad šis žmogus dirba nuoširdžiai ir iš pašaukimo, greitai suprato ir TV žurnalistai, pakvietę dalyvauti veterinarą laidoje. Nuo šiol vyras skuba į pagalbą visos šalies gyvūnams. Kaip pats patvirtino žurnalo „60+“ skaitytojams, gavęs pasiūlymą filmuotis, ilgai negalvojo, nes idėja padėti gyvūnams platesniu mastu traukė jau seniai. Tik vienam ją įgyvendinti sunkoka. Belieka mūsų puslapių herojui palinkėti sėkmės ir padėti kuo didesniam ratui keturkojų, sparnuočių ir visokių kitokių rūšių atstovams!

Morta MIKUTYTĖ