SUTRIKO KLAUSA? Tai – ne pasaulio pabaiga!

Šiandien lietuviai yra vis labiau laisvesni, drąsesni, tolerantiškesni. Vis mažiau žmonių slepia ar net ignoruoja savo sveikatos problemas, bijodami, ką apie tai pagalvos aplinkiniai. Rūpintis savimi, savo gerove bei sveikata tampa normaliu, kasdieniu ir net madingu dalyku. Klausos centro „Audiomedika“ vadovas MINDAUGAS JONAITIS patvirtina, jog dabartinėje Lietuvoje beveik netenka išgirsti to senojo stereotipinio būgštavimo, kad klausos aparatai neva paskelbs pasauliui, jog jį nešiojantis žmogus yra senas, neįgalus, negražus ir negali pasirūpinti savimi. Dabar yra priešingai – mūsų visuomenė sparčiai mokosi gerbti tuos, kurie rūpinasi savo rega, klausa ar kitais sveikatos aspektais.

Ar pastebite skirtumą tarp savo pirmųjų klientų ir šiandieninių? 

Su kolegomis matome tikrai ryškų skirtumą. Seniau vyravo baimė, stigma, atsiradusi iš įsigalėjusio senosios sistemos standarto – visi turi būti vienodi. Žmonės labai kompleksavo, slėpė savo sveikatos problemas, nenorėjo, kad į juos kas nors atkreiptų dėmesį. Gerai, kad šiandien viskas kinta ir akiniai jau niekam nebesukelia nuostabos – tai drąsiai gali būti net ir žmogaus garderobo, stiliaus elementu. Didžioji dalis žmonių kasdien vaikšto su akiniais, jie yra matomi, bet į juos niekas nekreipia dėmesio. Įsivaizduokime situaciją, kad staiga visi be išimties pradėtų vaikščioti su oranžinėmis striukėmis, tai, greičiausiai, irgi taptų įprasta. Kai kitaip, išskirtinai atrodo vienas žmogus iš šimto, tada mes ir atkreipiame dėmesį, tiesa? Vis dėlto, džiugu pastebėti, jog mūsų tolerancijos ribos prasiplėtė: žmones pasiekia vis daugiau informacijos, jie kasdien darosi laisvesni, pagarbesni vienas kito atžvilgiu. Be abejo, pasidarė daug didesnė informacijos prieiga. Šiandien tereikia įsijungti kompiuterį ir, suvedus raktinius žodžius, galiu apie viską sužinoti.
Žvelgiant atgal, tikrai galiu pasakyti, jog seniau tie, kurie turėjo didelių, uždelstų bėdų, jiems buvo sunku susikalbėti, bendrauti – ateidavo pakankamai dažnai. Tačiau daugelis apsiprato su diskomfortu ir gyveno toliau. Pasitaikydavo, kad kai kurie dėl klausos sutrikimų netekdavo net darbo, kildavo įvairūs konfliktai šeimoje, nesusikalbėjimai. O šiandien tokių atvejų vis mažiau ir mažiau. Pasitaiko, kai žmogaus klausa tiek nusilpusi, jog pamačius tyrimų rezultatus, klausi jo: „O jūs anksčiau dėl savo klausos niekur nesikreipėte?“, o žmogus atsako: „Ne, nesikreipiau“. Liūdna, kad artimiesiems jau ir pakeltu balsu sunku susikalbėti, o jis tik dabar pradeda ieškoti pagalbos. Kuo labiau uždelsta problema, tuo sunkiau padėti. Dabar mes linkę pabrėžti, kad šiandien labiau atkreipiamas visuomenės dėmesys ne į patį klausos aparatą, bet į žmogaus apsileidimą, savo klausos problemos ignoravimą, neigimą. Juk taip žmogus pirmiausia skriaudžia save, savo artimuosius.
Anksčiau nematydavome klientų, kurių klausa būdavo nusilpusi nežymiai, o dabar, tai – dažnas mūsų klientas. Vadinasi, žmonės pradėjo rūpintis savo sveikata. Kartais pagalbos kreipiasi ir tie, kurių klausos susilpnėjimas yra labai nežymus. Tokiais atvejais siūlome neišsigąsti ir šiek tiek palaukti – jei klausa toliau silpnės, tegu atvyksta pasitikrinti dar kartą. Mus labai džiugina, kai pacientai taip stipriai rūpinasi savo sveikata.

Tiesa ar mitas, kad net sutrikus regėjimui ar klausai, reikia kuo ilgiau vengti akinių ar klausos įrenginių?

Anksčiau žmonės bijojo akinių ar klausos aparatų. Kažkodėl vyravo nuomonė – kuo ilgiau neįsigyti jokių pagalbos priemonių klausai gerinti, gal viskas susitvarkys savaime. Deja, pasitaiko atvejų, kai net ir iš gydytojų tenka išgirsti tokius klaidingus stereotipus. Tai – mitas. Silpstanti rega ar klausa nesusitvarkys savaime. Tokie nusistatymai gali nulemti rimtas sveikatos problemas.
Pastaruosius 5 metus pasaulyje vyksta daugybė labai įdomių tyrimų. Danų mokslininkai 2011 metais nustatė, kad atminties blogėjimas tiesiogiai susijęs su klausos sutrikimu. 2015 metais amerikiečiai ištyrė, kad klausos sutrikimai greitina senatvinius demensinius sutrikimus 30-40 procentų. Dar vienas įdomus tyrimas: vyresniems, nei 75 metų žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, rizika pargriūti išauga 2 kartus. Dažno aštuoniasdešimtmečio kaulai yra išretėję ir jo pargriuvimas gali reikšti lūžusią ranką, koją, gal net galvą. Po tokių susižalojimų, vyresnio amžiaus žmonės gali turėti labai skaudžių pasekmių. Suprastėjusi klausa apsunkina orientavimąsi aplinkoje, žingsniai pasidaro neužtikrinti.

Vadinasi, ausys, akys, nosis, liežuvis yra tik receptoriai, o visas vertinimas, emocija, informacijos apdorojimas vyksta smegenyse, tiesa?

Taip. Tiesa ta, kad visą vertinimą, analizę atlieka mūsų smegenys.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint padėti sau arba savo artimam žmogui?

Įsivaizduokime situaciją, kai žiūrime televizorių, o trečdalis ekrano yra uždengtas purvinu stiklu. Du trečdalius matome puikiai, o vienas trečdalis – neryškus. Tokia būsena tikrai nekelia komforto. Gal mes vis dar skiriame spalvas, judesius, tačiau kontrasto – nėra. Mūsų smegenys tą neaiškų trečdalį vaizdo tik atspėja. Tai – vargina, bet galima prisitaikyti, o vėliau net nebepastebėti, kad rega pablogėjo. Lygiai tas pats ir sutrikus klausai. Tokiu atveju, žmogui reikia gerokai daugiau pastangų sutelkti dėmesį į pašnekovą. Įprastoje, kasdieninėje būsenoje kuomet kalbamės, mes esame atsipalaidavę, galime nusukti akis į šoną, pasižiūrėti šen ar ten. Žmogus, kurio klausa silpsta, ima vis dažniau žiūrėti į lūpas, siekiant perskaityti daugiau informacijos. Tai daroma nevalingai, žmogus to net nepastebi.
Užsukantys į klausos centrą, dažniausiai sako vieną ir tą patį: „Aš girdžiu gerai, bet kiti žmonės pradėjo neaiškiai kalbėti“. Žmonės nesupranta, kad jų klausai reikia reabilitacijos. Atrodo, jog yra tik du poliai: arba girdžiu, arba negirdžiu.
Įdomu tai, kad silpstant klausai, smegenys nustoja naudoti tą funkciją ir klausos centras tarsi pamiršta, kaip jis veikia. Tai – kažkas panašaus, kai mokykloje labai mėgome kurią nors pamoką, tarkime, chemiją. Gaudavome gerus pažymius, mums sekėsi, mus vis dar lydi gera emocija, kai prisimename tą klasę, tačiau, greičiausia, mes tos informacijos nenaudojome daugelį metų ir dabar jau visiškai pamiršome formules ir taisykles. Arba, žiūrėdamas laidą „Auksinis protas“, išgirsti klausimą ir supranti, kad žinai atsakymą, bet jis jau užmirštas. Norint kažką prisiminti, reikia skirti tam laiko, dėmesio. Taip pat yra ir su klausa. Dažnai vyresni žmonės neturi kantrybės. Jiems atrodo, kad užsidės klausos aparatą ir vėl viskas bus kaip buvę. Taip, galima klausos aparatą pagarsinti, galima garsinti televizorių, bet smegenyse klausos centras jau nusilpęs, jam daug sunkiau apdoroti tą informaciją.

Taigi, atkreipkite dėmesį į šiuos simptomus:

* jeigu jums ar jūsų artimam žmogui vis dažniau pasitaiko situacijų, kai kitų žmonių kalbėjimas tampa nebeaiškus, tenka prašyti pakartoti;
* jei nevalingai norisi pasisukti į kalbantįjį ta ausimi, kuri girdi geriau;
* jei vis dažniau stengiatės žiūrėti į kalbančiojo lūpas;
* jei kiti sako, jog per garsiai klausotės televizoriaus ar radijo;
* jei darosi sunku dalyvauti pokalbiuose, kuriuose dalyvauja daugiau žmonių.

Jei bent vienas teiginys jums tinka, rekomenduojame apsilankyti pas klausos specialistą. Juk tam, kad pasitikrintume klausą greitai ir neskausmingai, nereikia skirti daug laiko, o rūpintis savo sveikata – tai mylėti save ir savo artimuosius.

„Audiomedika“ klausos centrus rasite didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Daugiau informacijos:
www.audiomedika.lt arba telefonu 8 685 20149.