MOČIUTĖS ŽAIDŽIA FUTBOLĄ? Tai – realu!

Futbolas – viena populiariausių sporto šakų pasaulyje. Įprastai, šia šaka užsiima vyrai, tačiau kaip reaguotumėte į moteris futbole? Ypač, jei tos moterys – tai mūsų gerbiamos ir mylimos senjorės. Greičiausiai, nustebote. Skubame jus supažindinti su JOLITA KLIČIŪTE, kurios treniruojama senjorių moterų komanda „Riterės“, tapo futbolo turnyro „Močiutės už futbolą“ nugalėtojomis.

Trumpai papasakokite, kaip at­sirado „Močiutės už futbolą“ idėja?

Pagrindinis „Močiutės už futbolą“ idėjos iniciatorius yra Martynas Karpavičius. Viso to priešistorė tokia: prieš penkis metus man gimė idėja surinkti įvairaus amžiaus moteris, kurios niekada nėra žaidusios futbolo profesionaliai ir suorganizuoti didelę futbolo šventę, skirtą būtent moterims. Pirmajai šventei buvo pasirinkta kovo 8-oji, o renginys vyko Kaune. Po metų (maždaug prieš šešis metus), buvo įkurtas judėjimas „Moterys už futbolą“, kurio tikslas – pritraukti kuo daugiau moterų ne tik žaisti futbolą, bet ir domėtis juo, stengtis populiarinti šią sporto šaką tarp moterų, skatinti stebėti rungtynes bei dalyvauti įvairiuose renginiuose. Aš buvau viena iš šio judėjimo iniciatorių ir ėmiau organizuoti įvairius renginius.
Pradžioje buvo labai sunku. Dideli tikslai – didelės ambicijos. Mėnesį laiko įkalbinėjau įvairias moteris sutikti ir dalyvauti pirmajame mano organizuojamame renginyje. Buvau išsikėlusi tikslą – surinkti kuo skirtingesnių profesijų moteris. Žinoma, į kraštutinumus nėjome – neprašėme parodyti darbo pažymėjimų, įrodant, kad jos yra konkrečios profesijos atstovės. Pirmajame mano organizuotame renginyje dalyvavo ir senjorės. Tai buvo Joanos Bartaškienės auklėtinės. Močiutės pasirodė labai smagiai ir įnešė šventei daug žavesio. Jos įrodė, kad metai visai nesvarbu – futbolą gali žaisti įvairaus amžiaus moterys.
O aš ir toliau kiekvienais metais tęsiau šią tradiciją, stengdamasi vis didinti komandų skaičių bei prijungti kuo daugiau močiučių. Vėliau atsirado mano kolega, kuris į idėją pažiūrėjo iš kitos pusės – kas, jei futbolą žaistų tik senjorės? Jam pavyko įgyvendinti savo sumanymą. Projektas netgi buvo pripažintas Europoje – gavome apdovanojimą. Tad visa „močiučių futbolo“ idėja buvo rutuliojama plačiau.
Aš likau prie savo tradicijos – kiekvienais metais ir toliau organizuoju moterų futbolo šventę. Komandos, kurioje būtų vien tik močiutės, aš niekada neturėjau. Mano komandose – įvairaus amžiaus moterys. Kartą kolega prasitarė, kad aš drąsiai galiu dalyvauti „Močiučių futbolo“ varžybose. Man tik reikėjo sudaryti komandą, surenkant visas senjores iš skirtingų, mano suburtų komandų. Beveik neplanuojant, komanda buvo surinkta. Žinoma, mano komandos narės – „potencialios močiutės“. Kitose komandose buvo ir vyresnių dalyvių, bet mano komandoje vyriausia buvo 60-ies metų moteris. Ji – „tikra močiutė“. Kolega sakė, kad šiais laikais močiute galima būti ir sulaukus 40 – 45 metų. Išsiaiškinau, kad pagal nuostatas bei taisykles viskas teisėta, todėl nutariau pabandyti. Neturėjome tikslo laimėti. Važiavome ten ne tik dalyvauti, bet ir pagelbėti kolegai – atvežti kuo daugiau komandų iš skirtingų miestų. O gavosi taip, kad tapome čempionėmis! Įvyko tai, ko mažiausiai tikėjomės. Žinoma, vėliau pasipylė komentarai, kad mano komandos narės – ne močiutės, bet tik jaunos moterys, o laimėjimas nesąžiningas. Organizatoriai mums davė žalią šviesą.

Ieškoti narių tenka jums ar pasitaiko, kad ir pačios močiutės susidomi, susiranda jus, norėdamos prisijungti?

Jau minėta 60-ies metų močiutė Rita mane susirado pati. Tiksliau, parašė mano kolegai, kuris nukreipė ją pas mane. Kiek pastebiu, Lietuvoje šis projektas populiarėja – komandų vis daugėja. Tik Kaune pritraukti močiutes yra kiek sudėtingiau. Tenka ir pačiai jų paieškoti, stengtis sudominti mano organizuojama veikla. Daugiausia dirbu su jaunimu, o „močiutės“ – laisvalaikio užsiėmimas.

Jei kažkas iš senjorių susidomėtų šiuo futbolu ir norėtų išmėginti savo jėgas, ar gali kreiptis į jus?

Žinoma. Ypač, jei atsirastų Kaune – drąsiai gali kreiptis į mane. Su mielu noru priimsime ir labai džiaugsimės!
Kuo „močiučių futbolas“ skiriasi nuo įprasto futbolo?

Žaidimas yra kiek kitoks: jis vyksta salėje, žaidžiama su kitokiu kamuoliu, kuris yra pagamintas iš porolono ir yra kur kas minkštesnis. Taip siekiama apsisaugoti nuo galimų sužeidimų. Komandose yra 4 narės: po tris aikštelėje, o ketvirta – vartuose. Vienos varžybos trunka 5 minutes. Pamenu, kai pirmą kartą nuvykome į rungtynes, komandos narės nustebo – esą per 5 minutes jos net apšilti nespės. Tvarkaraštis buvo sudėliotas taip, kad teko žaisti bene 6 rungtynes. Po varžybų močiutės vis kartojo, jog 5 minutės buvo aukso vidurys.
Nors šis futbolas ir skiriasi nuo įprasto, tai nereiškia, kad mūsiškis kažkuo blogesnis. Kai pirmą kartą pamačiau tikrą „močiučių futbolą“, mane labai sužavėjo! Vyriausia moteris buvo apie 75-ių metų amžiaus. Aš žiūrėjau į ją ir mano širdis džiaugėsi, o mintyse galvojau, kaip norėčiau ir aš, sulaukusi tokio amžiaus, taip žaisti!
Stebint „močiučių futbolą“, kaskart jaučiu labai daug gerų emocijų. Atrodo, toks paprastas dalykas, kaip kamuolio spardymas, joms suteikia tiek džiaugsmo. Tos, kurios žaidžia ne pirmą kartą, spinduliuoja pasitikėjimu savimi. Norėtųsi, kad Lietuvoje atsirastų daugiau žmonių, kurie suburtų vyresniuosius ir parodytų, jog futbolas yra ne tik vyriškas žaidimas. Jį gali žaisti ir įvairaus amžiaus žmonės.

Su kokiais pagrindiniais iššūkiais tenka susidurti jums ir pačioms močiutėms?

Kadangi komandą surinkome labai greitai, sunkiausia buvo jas paruošti psichologiškai. Viena iš komandos narių 3 dienas niekaip negalėjo apsispręsti dalyvaus ar ne. Nebuvo lengva įrodyti, kad bus smagu ir jos tikrai nenusivils. Močiutes ne kartą teko drąsinti net ir rungtynių metu. Kadangi dirbu ne tik su senjorėmis, bet ir su 7-9 metų mergaitėmis, pastebiu, kad vaikai pasitiki savo jėgomis, o vyresnio amžiaus žmonėms trūksta pasiryžimo ir tikėjimo savimi. Turbūt dėl šitos priežasties man nuolat tenka kalbėti su močiutėmis ir bandyti jas įtikinti pasitikėti savimi.

Gal prisimenate smagių nutikimų, ruošiantis varžyboms, ar jau pačių varžybų metu?

Vienas labiausiai įsiminusių, kai viena iš mano komandos narių, jau minėta Rita, pasikvietė į varžybas draugę. Visos moterys susipažino tik prieš pat rungtynes. Ritos draugė sakė, kad sėdės ant atsarginių suolelio ir žaisti tikrai neis. Aš jos nepažinojau, todėl nusprendžiau nespausti – žaisti net nesiūliau. Bet pamačiusi mano atlaidumą, ryžtingoji Ritos draugė pasiprašė į aikštelę. Su malonumu sutikau – turėjau slaptą viltį, kad ji vis dėlto ryšis sužaisti. Į aikštelę išbėgusi su velniška energija, ji pagavo kamuolį rankomis ir iš visų jėgų sviedė į vartus šaukdama: „Juk sakiau, kad mes laimėsim!“. Paaiškinau, kad čia futbolas ir įvartis mušamas tik su kojomis. Ritos draugė ėmė juoktis ir prisiminė kažkada seniai lankiusi krepšinį. Tik dėl to ir susimaišė. Tuo metu mudvi, o kartu ir visa salė, ėmė juoktis. Buvo labai smagu!
Kitas smagesnis nutikimas, kai vienos iš jaunimo auklėtinių paprašiau pakalbinti savo močiutę pabandyti žaisti futbolą su mumis. Mergaitės močiutė labai aktyvi, todėl pamaniau, kad jai tai bus puikus laisvalaikio praleidimas. Įkalbinome ją ateiti į vieną treniruotę. Taip jau sutapo, kad kitą dieną važiavome į turnyrą. Tiek aš, tiek anūkė sakėme močiutei nepersistengti – juk tai tik pirmos jos varžybos. Bet ji įsijautė taip stipriai, kad galiausiai liepė „nevadovauti“ savo anūkei dar pridėdama, kad, jei jau čia atėjo, tai žais „iki galo“.
Šios dvi akimirkos ir yra labiausiai įsimintinos.

Kiek kartų per savaitę renkatės treniruotis?

Renkamės tik vieną kartą per savaitę, penktadieniais. Su šia komanda dirbti pradėjau neplanuotai, galima sakyti, atsitiktinai. Ėmėme treniruotis nuo vasario mėnesio, tad nebuvo galimybių skirti daugiau laiko, o žiemos metu sudėtinga rasti laisvą salę. Tačiau nuo rudens turime tikslą rinktis bent du kartus per savaitę.

Kadangi jūs jau turite patirties, papasakokite, kaip skiriasi močiutės, kurios užsiima kokia nors veikla, nuo pasyviau gyvenančių savo bendraamžių?

Skiriasi. Aš matau, kad močiutės žaidimo metu pasikrauna energijos, tampa geros nuotaikos. Daug naudos duoda pabuvimas kartu, bendravimas. Močiutės susipažįsta viena su kita, praplečia savo akiratį. O gyvenančios pasyviau, dažniau būna blogos nuotaikos, nepatenkintos viskuo. Pažinojau močiutę, kuri nuolat vis kažkuo skųsdavosi. Ji dažnai stebėdavo mus iš šono ir komentuodavo. Mano tikslas buvo įtraukti ją į mūsų komandą. Tik dėl to, kad pati pamatytų ir įsitikintų, jog viena yra stebėti, o pabandyti – visai kitas reikalas. Man pavyko prikalbinti ją prisijungti prie mūsų. Kai močiutė išmėgino, pripažino, kad viskas kitaip, nei galvojo. Po rungtynių, ji priėjo prie manęs ir pasakė, kad per visą savo gyvenimą nėra gavusi tiek daug dėmesio, kiek gavo tądien. Iš jos ėmė interviu, fotografavo ir davė dovanų. Taip moteris, kuri visad būdavo gana negatyviai nusiteikusi, galiausiai apkabino, padėkojo man ir pasakė, kad dieną praleido labai smagiai. Mintyse sau užsidėjau pliusą.

Jei vyresni žmonės turėtų savo mėgstamas veiklas, nebūtinai susijusias su sportu, galbūt jų nuotaika būtų geresnė, imtų jaustis sveikesniais, energingesniais?

Taip. Bet siekiant tai parodyti ir įrodyti, tenka nemažai padirbėti. Kai ėmiausi organizuoti savo renginį, mėnesį dirbau su žmonėmis vien bandydama juos įkalbinti dalyvauti. Ir kalbu ne vien apie močiutes, bet ir apie įvairaus amžiaus moteris. Močiutes įkalbėti buvo net lengviau, jų komanda greičiau sutiko dalyvauti nei jaunesnės.

Niekas neabejoja sporto nauda. Ką parekomenduotumėte senjorams, norintiems padidinti fizinį aktyvumą?

Siūlau pradėti nuo vaikščiojimo – išeiti į lauką ir pakvėpuoti grynu oru. Aš gyvenu netoli parkelio, kuriame įrengti lauko treniruokliai. Man labai smagu matyti senjorus, besimankštinančius ant jų. Užtenka pradėti nuo lengvo pasivaikščiojimo, truputį pakilnoti kojas, rankas. Kartais net nueinu prie jų ir pagiriu, kad sportuoja! Liūdna, kad mūsų šalyje dauguma vyresnio amžiaus žmonių nustoja jaustis reikalingais ir užsidaro namuose.

Galbūt turite kokių įžvalgų ar patarimų, kaip žmonėms pradėti keisti neigiamą mąstymą? Juk jūs ne vieną močiutę įkalbinote prisijungti prie futbolo komandos. Kaip jums tai pavyko?

Sudėtingas klausimas. Kartais įvairiuose renginiuose man sako, kad aš „kažką turiu“, nes moku įkalbėti žmones. Dažnai prisipažįsta, kad net patys norėtų eiti sportuoti pas tokią trenerę. Daug metų žaidžiau futbolą ir vis dar mėgaujuosi šiuo sportu. Gal dėl to man daug lengviau įtikinti – žodžiai kyla iš širdies. Turiu daug patirties ir žinau, koks stiprus malonumas ir kokia jo kaina, todėl tikrai verta pabandyti. Nors ir pradžia būna sunki, bet kiekvienas, atėjęs ir pabandęs pažaisti, po kurio laiko man padėkoja.
Kalbant apie futbolą, senjorėms labai įdomu treniruotės. Stengiuosi, kad nebūtų monotonijos, o žaisdamos nesijaustų lyg darbe. Kaskart bandau sukurti jaukią atmosferą, kad moterys pasijaustų ypatingai ir norėtų grįžti. Kadangi treniruotės visada vyksta žaidimo forma, močiutės išlieka laimingos, o treniruočių metu ne tik aktyviai sportuoja, bet tuo pat metu ir pailsi nuo kasdienybės.

Baigiant pokalbį, ko norėtumėte palinkėti mūsų žurnalo skaitytojams, kad jie ilgiau išliktų sveiki, energingi ir laimingi?

Noriu palinkėti, kad žmonės labiau pasitikėtų savimi ir savo jėgomis. Linkiu kuo daugiau geros nuotaikos net ir tada, kai už lango pliaupia lietus. Gyvenimas yra gražus. Kviečiu dažniau leistis į įvairias avantiūras, nes nauji, neišbandyti dalykai suteikia daug džiaugsmo ir gerų emocijų. O amžius tam tikrai nesvarbus!

Agnė BARKAUSKAITĖ

Taip pat skaitykite: