Mano sodyba yra atokiame vienkiemyje Šilalės rajone, Rūtelių kaime. Šalia – miškai, tvenkinys, kalvos, pievos. Mano močiutės nebėra jau 15 metų, senelio – 7 metai. Jų jau nebėra, bet namelis jų dar stovi. Stovi ir vasarinė, kurioje močiutė kepdavo duoną, bandeles… Stovi jauja (žemaitiškai), joje dėdavo šieną, kurį šienaudavo su arkliais Žvirbliu bei Sprindžiu. Stovi ir tvartas su medininku, tiesa, jau vos vos… Viskas liko: ąžuolai, kuriuos, kaip pasakojo močiutė, pati sodino, tvenkinys, pilnas karosų, kuriuos dieną naktį gaudydavome su senelio pagaminta meškere.  Ta pati pieva, kuria per rasas bėgdavau prisiskinti žemuogių. Tas pats beržynėlis, kuriame pilna baravykų. Viskas liko… Tik trūksta gyvybės, trūksta dvasios…

Nuvažiuoju beveik kiekvieną savaitgalį pasivaikščioti po gimtinę, užsimerkiu ir regiu vaikystės vaizdus. Įkvepiu – atrodo net oras ten kitoks. Pasisemiu teigiamų emocijų ir vėl palieku ją vieną… Išvažiuojant taip suspaudžia širdį, vis pasakau: „Močiut, aš sutvarkysiu ją“ ir palieku vėl niūrią, pilką ir vienišą. Kad nebūtų tokia apleista, kad bent kiek jaustųsi joje gyvybė – rudenį nugrėbiu lapus, pavasarį pasodinu gėlių, sutvarkau aplinką.

Laura Balčiūtė