Artėjant Kalėdoms, ne vienam įdomu, kaip šventes švenčia žinomi žmonės. Su kuo jas sutinka, ką jie deda ant šventinio stalo? Kauno meras Visvaldas Matijošaitis „60+“ skaitytojams atskleidžia savo šeimos kalėdines tradicijas ir įpročius, susiformavusius nuo vaikystės ir naujai atrastus. V. Matijošaitis sako, kad labai svarbu per šventes neužsisėdėti namuose, mėgautis bendravimu ir nepersivalgyti.

– Artėja gražiausios metų šventės – Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai. Su kuo jos Jums siejasi?

– Didžiosios metų šventės nuo pat mažens man visada siedavosi su dovanomis ir Kalėdų senelio laukimu. Nesvarbu, ką gaudavau dovanų, bet vis tiek labai laukdavau, kada jis ateis. Mano šeimoje vaikai nuo mažų dienų irgi tykodavo, klausydavo, ar į vartelius nebeldžia, ar į duris neskambina. Man regis, visi vaikystėje patiriame tą patį.

Dabar šventės siejasi su ramybe ir buvimu su artimiausiais. Kažkada, pagal seną tradiciją susirinkę šventėms pas mamą ir susėdę prie vieno kalėdinio stalo, suskaičiavome 18 šeimos narių. Po mamos mirties pradėjome Kūčias minėti atskirai savo šeimose, o susitinkame Kalėdų dieną.

 – Kokių tradicijų su šeima laikotės kiekvienais metais?

– Tradicijos mūsų šeimoje – tos pačios, kaip ir daugelio. Ant kūčių stalo – 12 patiekalų, kūčiukai, kalėdaičiai. Visuomet padengiamas stalas ir paliekama vieta tiems, kurių nebėra tarp mūsų. Tai nėra koks nors gedulo vakaras, bet prisiminti išėjusius būtina.

Per tas šventines dienas, būdami visi drauge, neišvažinėdavome nei kur nors slidinėti, nei kitur pramogauti, kaip dabar jaunimas mėgsta.

– Koks yra Jūsų ryškiausias Kalėdų prisiminimas?

– Neišskirčiau kažkokios vienos akimirkos. Visos Kalėdos būdavo labai panašios. Galbūt anksčiau jos buvo paprastesnės, ramesnės, o dabar daugiau dėmesio galiu skirti anūkams. Visada per šventes smagiausia matyti juos, jų džiaugsmo kupinas akis, nes tuo pačiu prisimeni save, kaip nuo mažų dienų laukdavai Kalėdų.

– Natūrali ar dirbtinė Kalėdų eglutė?

– Buvo ir tokių, ir tokių. Kai sūnūs suaugo, bet patys dar neturėjo vaikų, su Irute puošdavome dirbtinę eglutę, parsivežtą iš Suomijos. Tačiau paskutiniu metu puošiame natūralią. Perku ją vazone, kad po to galėčiau nusivežti ir pasodinti ją kaime.

– Nuo kada pradedate ruoštis šventiniam laikotarpiui?

– Reikėjo pradėti ruoštis vakar, bet jau pradedu tai daryti. Iš tiesų, didžiausias pasiruošimas man yra kaip tik dabar, kai nebėra žmonos. Anksčiau ji viskuo pasirūpindavo.

Pagrindinis mano rūpestis – supirkti dovanas. Vaikams renku kažką praktiško, o su anūkais pasitariu, ko jie labiau norėtų. Nemėgstu to atidėti paskutinei minutei. Tiesa, jau kelios dienos, kai prisimenu vis neužsukantis į parduotuvę dovanos anūkui. Reikia paskubėti, nes po to galiu ir nebegauti. Vaišes ruošia marti. Galvoju, kad šiemet kažką atsineš ir būsima marti.

– Be kokių patiekalų neįsivaizduojate savo Kūčių stalo?

– Ant stalo privalo būti silkės ir baltos mišrainės. Taip pat nuo Kūčių stalo neatsiejamas kisielius bei „šližikai“.

– Kalėdos neatsiejamos nuo dovanų. Kokias dovanas Jūs pats mėgstate dovanoti? Kokias gauti?

– Paskutiniu metu visiems sakau, kad nereikia man dovanų, bet vis tiek gaunu – tai šaliką, tai pirštines. Sūnums yra patogiau, nes jie žino mano pomėgį medžioti. Tad ir dovanų sulaukiu susijusių būtent su medžiokle. Pats irgi renkuosi kitiems dovanoti kažką naudingo ir praktiško. Apie anūkų dovanas tariuosi su tėvais ir jais pačiais.

– Kaip patartumėte neprarasti geros nuotaikos ir energijos, prasidėjus švenčių maratonui?

– Pats iš savo patirties siūlau pirmiausia nepersivalgyti. Man pačiam tai aktualu, kad neperkraučiau širdies. Kitą dieną po Kūčių siūlau nelikti namuose, bet kažkur išeiti – ar pas draugus, ar aplankyti gimines. Per šias Kalėdas pats planuoju su sūnumis pasikaitinti pirtyje. Neiškėlus kojos iš namų vėl grėstų vien sėdėjimas prie stalo.

– Kaip paversti šventes mažiau materialiomis?

– Nereikia pernelyg sureikšminti dovanų ir perkrauti stalo. Juk dažnai to maisto vis tiek nesuvalgo. Čia jau moterys turi apskaičiuoti. Aš visada matydavau, kaip mano amžinatilsį močiutė ir mama paruošdavo stalą taip, kad atrodydavo, jog ten nieko per daug nėra, bet maisto visada užtekdavo.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos senjorams ateinančiais metais?

– Linkėčiau pakviesti visą šeimyną, o jei šeimos narių nėra daug, vadinasi, greta turi būti draugų, bičiulių, kurie irgi galbūt vieniši. Reikia nebijoti ir drąsiai aplankyti kitus. Juk tikrai yra senjorų, kurie šventes namuose sutinka vieni. Visi pasiruoškime bent keliomis plotkelėmis daugiau, kad netikėtai sulaukę svečių ar patys kažką aplankę, galėtume jomis pasidalinti. Tegul ateinantys metai būna prasmingi, kupini bendravimo, judėjimo ir sveikatos. Kaunas stengiasi, kad miesto parkai ir kitos erdvės būtų patogios pasivaikščiojimams ar tiesiog buvimui gryname ore. Kitų metų pavasarį tokių vietų su patogiai pastatytais suoleliais bus ne tik Panemunės šile, bet ir kituose parkuose.