Per šventes – nepersivalgyti

Kūčiomis vadinamos Kalėdų išvakarės nuo seno laikoma šeimos švente. Dar ir dabar daugelis stengiasi šį sakralų vakarą praleisti siaurame artimųjų rate, ragaudami tradicinius dvylika patiekalų. Kai kuriose giminėse dar išsaugotos ir burtų traukimo apeigos. Kaip žurnalui „60+“ pasakojo Indrė Tamašauskienė, jų šeimoje šis vakaras taip pat apipintas tradicijomis.

„Mūsų draugų tarpe tebesilaikoma įprastų, lietuviškų Kūčių vakarienės ruošimo įpročių. Tenka pastebėti, kad lietuviškos tradicijos yra unikalios. Panašių laikosi labai nedaug Europos tautų. Tad gal nereikėtų šių švenčių „moderninti“ ir atsisakyti to, kuo turime didžiuotis. Beje, pastebėjome vieną pokytį, kuris, turime pasakyti, yra labai pozityvus. Ir tai, ko gero, bendra tendencija – žmonės jau nebepersivalgo per šventes, kas buvo būdinga anksčiau. Ir senosiose mūsų tradicijose reikėdavo tik paragauti visų patiekalų, o ne prisikirsti. Mes šeimoje šių tradicijų ir laikomės“, – aiškino I. Tamašauskienė.

Tradicinės lietuvių virtuvės paieškos

Pasmalsavome ir apie kulinarinės laidos idėjos kilmę. Įdomu, kokios priežastys atvedė Indrę ir Eriką būtent šiuo keliu. Pora atskleidė, kad tokią veiklą iš dalies paskatino… nekokybiškas maistas.

„Kulinarinės laidos idėja gimė lankantis kavinėse ir restoranuose, kur patiekiamas ne pats skaniausias ir ne pačios geriausios kokybės maistas. O pagrindinė priežastis, paskatinusi imtis šios idėjos įgyvendinimo, buvo viešoje erdvėje eskaluojama mintis, kad lietuviai neturėjo ir neturi savo tradicinės virtuvės. Skaudžiausia, kad tai kalbėjo patys lietuviai, menkindami save. Tai, ko gero, yra baudžiauninko mąstymas, nes sovietmečio ir carinės okupacijos laikotarpiais buvo diegiama, kad tik „didžioji“ Rusija davė mužikams lietuviams visas gėrybes, tame tarpe ir kulinariją. Tais laikotarpiais buvo pasistengta apiplėšti ir sunaikinti Lietuvos aukštuomenę bei jos turėtą paveldą.

Šiais laikais vieninteliai išlikę rašytinai kulinariniai šaltiniai iš šių kraštų yra lenkų kalba. Mūsų laida „Maistas ir aistros“ dirba kartu su profesoriumi Rimvydu Laužiku, išleidusiu knygas „Istorinė Lietuvos virtuvė“ ir „Oginskių dvaro virtuvė“. Taip pat ieškome receptų dvaruose, renkame receptus iš žmonių prisiminimų.

Mums ne tas pats, ką valgyti, arba, kitaip sakant, ką dėti į savo organizmo vidų. Maistas turi būti sveikas ir skaniai paruoštas. Šių laikų terminas „sezoninė virtuvė“, Lietuvoje jau buvo žinomas senų seniausiai. Valgyti reikia tą maistą, kuris užaugintas mūsų klimato juostoje. Mes nė kiek neabejojame, kad lietuviai turi atsigręžti į savo praeitį, prisiminti savo mamų, senelių ar net prosenelių receptus ir pradėti didžiuotis senąja savo virtuve, kaip tą daro kitos Europos tautos“, – pasakojo kulinarinę laidą su vyru vedanti Indrė.

Pašnekovė tikino, kad jos šeimoje labai svarbus maisto gaminimas kartu. Anot jos, tai ne tik moko maisto ruošimo paslapčių, bet ir skatina bendravimą bei kitas vertybes. Galų gale, suartina šeimos narius. Pora dalijasi ir savo šūkiu: „Šeimose kartu gaminkime maistą, nes taip išmokstame bendradarbiauti. Kartu valgykime, nes taip išmokstame dalintis“.

Kūčių meniu

Kaip patikino Tamašauskai, jų Kūčios paprastai būna tradicinės, su žinomais patiekalais ant bendro šeimos stalo. Indrė įvardijo, jog stalo „vinimi“ tampa pyragėliai su grybais bei burokėlių sriuba be mėsos.

„Kūčios tradicinės, kaip ir daugelyje šeimų. O Kalėdoms stalo puošmena tampa šerno šonkauliukai, troškinti kopūstuose su šutintomis bulvėmis. Kiekvienais metais paruošiame ir kokį nors naują patiekalą, eksperimentinį. Naujiesiems Metams dažnai gaminame troškintą zuikį vyno padaže su karštais burokėliais ir bulvių piure“, – vieną po kito apetitą keliančius receptus bėrė pašnekovė.

Pabaigai pasiteiravome žinovų apie lietuvių taip mėgstamą silkę. Šis ingredientas dažniausiai vyrauja gaminant patiekalus Kūčių stalui. Tačiau neretam kyla klausimas, o kaip gauti kokybišką ir burnoje tirpstančią silkę? Pasirodo, vienintelis kelias turėti tikrai skaniai sūdytą silkę, yra ją pasigaminti pačiam. Anot I. Tamašauskienės, tam reikia įsigyti šaldytą silkę su galva ir ją pamerkti į sūdymą trims paroms.

„Į vandenį, skirtą sūdymui, dedame druskos tiek, kad į jį įdėta žalia, skusta bulvė iškiltų į paviršių (kai kas sūrumui patikrinti naudoja nevirtą kiaušinį). Tuomet į vandenį pamerkiamos silkės su galvomis ir viduriais. Sūryme jos turi būti laikomos lygiai tris paras. Ir tai būtų pačios skaniausios sūdytos silkės. Tačiau, jei neturite kantrybės patys pasisūdyti silkes, pirkdami rinkitės silkes su galvomis. Žinoma, ir šiuo atveju reikės šiek tiek pavargti jas išdorojant. Na, visai neturintys kantrybės knebinėtis su sūdyta žuvimi, perka jau paruoštą silkių file. Tai ir yra pats lengviausias, tačiau ne gurmanų kelias“, – aiškino kulinarinę laidą vedanti moteris.